Archive for the ‘Gamta’ Category

Šiandien galėjom vėl “nutraukt” mandarininį antiną kuris čia Vilniuje plačiai apkalbėtas. Jis jau su kitom antim grįžo iš Neries atgal į tvenkinį prie rusų ambasados. Ledai ten traukiasi ir vietos atsiranda vis daugiau.

O jis kaip visada gražus.

Kelios foto žemiau.

Tęsdamas gražias tradicijas toliau rašau apie “naujo” Liauksmino nuotykius. Augam ir stiprėjam dienom. Nutaikę laisvą valandėlę tarp maitinimo nuvažiavom prie ežeriuko ir žinoma nepamiršome Žygimanto. :) Gamta su grynu oru labai sveika, tik gaila kad užpuolę uodai neleido ilgai užsibūti. Nesinorėjo, kad mažąjį sukąstų. Keletas akimirkų žemiau.

Ir dar užkliuvo vaizdas ant liepto. Kaip iš kokio amerikietiško filmo “Seni bambekliai”, du diedukai grožisi gamta ir žvejoja (vargu ar ką pagavo). Foto žemiau.

Teko prieš porą dienų pabuvoti kaime. Turėjau reisą į Mažeikių rajoną, o ir reikalus apsitvarkyt nusprendžiau. kadangi liko pora valandų laisvo laiko grįžus kaiman tai mudu su Bela (Rasa su leliuku liko Vilniuje) pasiėmę fotoaparatą nuėjom į karjerą prie namų. Žalia gražu. Padarėm 160 foto, bet geresnės tik kelios. Keletą įmesiu ir čia.

Ta su Bela gavosi juokinga iki nukritimo. Automatini fotkinimą pastatęs skubėjau prisitaikyt.

Padariau tris gražias foto kurios gali tikti darbastalio fonui (desktop walppaper). Kokybės nemažinau.

Jei kam tinka naudokit.

Šiandieną su chebryte buvom prie Šilo ežero (berods taip vadinasi). Ėjom aplink. Graži diena buvo labai, saulė, medžiai jau žali. Kol sukom ratelį palei ežerą su peiliuku iš žilvyčio sugalvojau padaryti švilpynę. Tokias darydavom vaikystėje. Keletas minučių ir jos jau švilpia. Keletas foto žemiau.

Beje pabaigai. Ten prie aikštelės esantis lauko tuoletas yra tikra “paraša”. Eina šikt.

Šiandieną visai graži diena pasitaikė ir nutaikius momentą kai važiavom netoli Akropolio (pramogų sostinės ) sugalvojom užsukti į parkelį esantį visai šalia. Tai tarp Šeškinėje esančios Gelvonų ir Geležinio vilko gatvių esanti vieta kuri iš autombilio atrodo tiesiog NIEKAIP. Nuo “Geležinio” matosi žolėtas šlaitas ir krūmai, o nuo Gelvonų daugiaaukščiai užstoja. Buvom girdėję, kad ten yra parkas. Nusprendėm nueit. Kad ir jau penkti metai Vilniuje, bet dar yra kaip nekeista tokio dydžio plotų kur dar nesu buvęs nors ir dirbu kaip taksistas, visur ir visada.

O ten smagu visai. Vėjelį užstoja kalnai ir medžiai. Auga žolytė (kai kur visai šviežia, nes nudeginta buvo. Blogi, blogi tie žmonės. ). Auga pušelės. Praminti takeliai, matomai pastoviai per ten einančių kolektyvinių sodų gyventojų, pasivaikščioti išėjusių vilniečiu, bei vakarais “turistaujančio” jaunimo. Nustebome vienoje luomoje rastu vandens telkinuku. Vanduo kiek dumblinas, bet ne maudytis einam (bent varlėms yra kur kurkt ).  Suoliukai aplink dar “neišmalti”, galima ramiai prisėsti, nuo Gelvonų gatvės veda dviračių takas. Žvejoja diedukas, ir porelė senukų aplink slinko grožėdamiesi diena. Smagu ateit ir pasibūt gamtoje. Kad dar ir iki galo savivaldybė šiukšles aprinktų, pastatytų šiukšlines įrengtų dar kelis suoliukus.. Na bet dabar nors tiek.

Fotografijose darytose telefonu matosi keli vaizdeliai ir dar, tiesa, matėm jau pilnai pražydusią slyvą. Gražus balti žiedai. Visas medis aplipęs. Žemėlapyje (panaudojau maps.lt gabalą žemėlapio) matosi tiklsios vietos kur galima prasieinant stabtelėti ir prisėsti ant žolės ar suolelio (pažymėjau raudonais taškiukais).

Net sunku patikėti kad tai kone pačiame centre gyvenamų rajonų. .

Patylėjom ir gana. Pasidžiaukim visi kartu pavasariu ir mano ta proga pas uošvius padarytu namuku “špokams”. Idėja gimė eksprontu pavakary prisiminus kaip tai buvo daroma kaime pas mus vaikystėje. Įkeldavom bent pora inkilų kasmet ir sutaisydavo senus. Varnėnas, geras paukštelis (nors ir kartais vagia vyšnias), gaudo vabaliukus ir reguliuoja jų populiaciją, o ir jo rytinis švilpavimas visai mielas ausiai. Be kitą ko uošvijoj ir nėra nei vieno įkelto inkiliuko.

Surastos kelios senos lentukės malkinėj, patiesinti naudoti vinukai ir valandos bėgyje jau turėjom gatavą inkilą skirtą gyventi varnėnams. Gal išvaizda ir atbaidytų Kaziuko mugės lankytojus, bet funkcionalumu jis tikrai neatsilieka nuo ten matytų gaminių (svarbu kad yra skylė per kur įskrist, lakta nutūpt ir nebūtų skersvėjų viduje). Bam ir jis jau kabo ant tvarto sienos pietinėje pusėje. Lauksime žinių iš kaimo apie gyventojus, švilpūnus varnėnus.

Keletas foto iš šitos misijos.

Gražaus pavasario.

Pavasaris. Nors ir tik kalendorinis, bet jau saulė išlenda vis dažniau ir reik manyt jau greit ateis ir tikras pavasaris, be sniego, šalčio ir su šiltu oru.

Kol dar to tikrojo pavasario nėra užsimanėm ir eksprontu susiorganizavom iškilą gamton. Pasikvietėm mano bratkį, susirinkom daiktus, pasiėmėm šunį ir su savo “tanku” išvažiavom į Tapelius prie ežero. Nenustebom kad ne mes vieni tokie. Ten pastoviai kas nors atvažiavęs grožisi gamta. Kadangi mes kaimiečiai ir niekaip neprisivertėm malkų laužui pirkti tai patapome miško sanitarais. Nusipjovėm jau nudžiuvusią ligotą pušikę kuri buvo visai sausa ir puikiai tiko šiai misijai. Gerai yra turėti savo mikriuką, įmeti visą medi ir vežiesi kur reikia.   Po to ir pjaustyti būna ganėtinai patogu.

Šiuo metu kai gyvenu jau keli metai Vilniuje, vis rečiau tenka kurti laužą bet matomai kaip tai daroma pamiršti neįmanoma, nes nuo vaikystės tai jau įaugę į kraują.

Staiga bestovint prisiminiau kadaise matęs kaip daromi guoliai žiemą miegot ant sniego ir pagalvojau kad visai neblogai būtų pasidaryt tokį. Nors ir ne miegui, bet vis prisėst bus, o ir šikna nešals. truputis eglišakių, baldų pakavimo pledų ir vuolia.

Maistas tai toks dalykas kuris labai gerai “lenda” kai esi gamtoje. Kepėm medžiotojų dešras su priedais visokiais, ir tikrai, buvo skanu.

Stalas buvo moment sukonstruotas iš mašinos vidaus apmušalo plokštės ir poros storesnių “balkelių”, laikraštukas atstojo staltiesę.

Smagi iškila. Laukiam atšylant orų, reiks vyk dažniau.

Beje primenam ir jums kad šiukšlių palikti negalima, nesvarbu kad žiema užkasus po sniegu jų nesimatys. Kas gali degti tegul dega, o kitką vežkitės namo. Mes  nepalikom nė trupiniuko.

“Ryšio pabaiga”

Sumastėm su žmona kad norim prie ežeriuko kuris yra miške pavažiuoti. Pasiėmėm draugę užkūriau savo “tanką” ir išmynėm į Tapelius. Netoli važiuot apie 12 km nuo namų. Smagu, miškai apsnigę. Nors sniegą pastarąją parą varė kaip iš maišo, bet keliukai ganėtinai neblogai prižiūrėti, nes sodų bendrijų gyventojai nusisamdo kas juos apvalo. Tik va nuo pagrindinio kelio pora šimtų metrų iki ežero buvo daugėliau sniego. Kadangi buvom ne vieni tokie kurie atvyko pasigrožėti gamta tai pravažiuoti pavyko (svarbu nestabdyti ir mint kiek eina ). Smagu. Visi linksminasi kaip tik sugalvoja. Buvo kas šašlykiuką kepė, buvo kas ant ledo žvejoja. Jaunimėlis su keturračiais motociklais suko ratus.

Keletas foto iš pasibuvimo miškuose.

Va tokios tatai linksmybės ant Tapelių ežeriuko vidurį miškiuko.

“Ryšio pabaiga”

Pastaroji žiema pasirodė visai ne tokia kaip ankstesnės ir globalinio atšilimo padariniais tai tikrai nepavadinsi. Šaltis vos ne 20 visą sausį ir dalį vasario, o sniegą varo kaip kokioje Rusijos srityje prie poliarinio rato. Ir kaip tyčia dar savivaldybei krizė dėl kurios pritrūko pinigų ir pareiškė kad kiemų gyventojams nevalys, “Laikas būtų pasiimti kastuvus ir savo kiemus atsikasti patiems”. Nuo vakar “pavarė” dar vieną partiją sniego ir užpustė kiemus su visom gatvėm. Vakar vakare su savo mikriuku ju vos beprisiparkavau, o šįryt net bridau link mašinos durelių. Aišku taip yra pas daugelį Vilniečių.

Ryte išėję laukan dar nustebau, kad tos dvi bobulytės kurios matyt vis dar gauna savo etatą atkapstė sniegą nuo durų, vieno takelio ir priekinių laiptų (daugiau sveikatos matyt nebuvo). Visa kitą pusnyse. Laiptai šone kurie leidžiasi lik stadiono nematomi. O ten mes visi einam su savo šuniukais ir šiaip per ten bobutės eina į parduotuvę, palesinti balandžių ar po balkonu gyvenančio katino pašerti. Ir visiem iš 107 likusių namo butų vienodai rodo kad praėjimo nėra (bobutės, narkomanai chroniai ir šiaip tinginiai). Kadangi meras liepė tai sakau reikia atsikasti nors tuos laiptelius, kad su šunimis praeit galėtume. Sniego “šiupelio” neturiu (o ir deficitinė prekė pasidarė Vilniuje), tai savo mikriuke turimu kastuvu teko mojuoti.

Į šitą misiją pasikinkiau ir savo žmoną su šunim priešaky. Padarė Rasa keletą foto kurias atrinkau ir duodu visų peržiūrai.

O dar kokios platybės kieme kur sniego belekiek daug.

Tiek va naujienų iš sniego kasimo sporto.

“Ryšio pabaiga”