Archive for the ‘Šeima’ Category

Tęsdamas gražias tradicijas toliau rašau apie “naujo” Liauksmino nuotykius. Augam ir stiprėjam dienom. Nutaikę laisvą valandėlę tarp maitinimo nuvažiavom prie ežeriuko ir žinoma nepamiršome Žygimanto. :) Gamta su grynu oru labai sveika, tik gaila kad užpuolę uodai neleido ilgai užsibūti. Nesinorėjo, kad mažąjį sukąstų. Keletas akimirkų žemiau.

Ir dar užkliuvo vaizdas ant liepto. Kaip iš kokio amerikietiško filmo “Seni bambekliai”, du diedukai grožisi gamta ir žvejoja (vargu ar ką pagavo). Foto žemiau.

Šiandieną kaip ir mažasis gimtadienis. Mums jau savaitė. Valgom, miegam, augam. Ir šauniai sekasi. Nuo šiandienos Žygimantas Liauksminas yra tikras asmuo, nes šiandiena padarėm gimimo liudijimą. Priregistravom poliklinikoje ir jau vakar bei šiandien turėjom svečių iš poliklinikos.

Keletas akimirkų per pastarąsias porą dienų žemiau esančiose fotografijose. Tik žiūriu kad tėtis mėgsta užmigti su savo lelium, o mama linkusi bejėgius fotografuoti.

Norėdamas pasidžiaugti su visais kartu noriu pranešti kad gegužės 18 dieną (antradienį) mudviem su Rasa gimė sūnus. Daktarėlių tvirtinimai, kad bus mergaitė nepasitvirtino.

Berniukas kuris jau turi per vargus išrinktą vardą (laukiant mergaitės vardų prigalvota apščiai ) Žygimantas, gimęs svėrė 3450 gramų, 54 cm ūgio, žydrų akių (nors tikėtina kad akių spalva keisis), rusvų plaukučių. Kažko daugiau galima bus papasakoti kai parsivešiu savo šeimyną namo, nes jie kol kas dar ligoninėje. Tada ir daugiau fotografijų padarysim. Pirmai pradžiai įdedu jau turimas fotografijas. Viena tokia faina nors ir telefonu daryta, todėl čia taipogi patalpinsiu. Daugiau ateityje.

2010 gegužės 21.

Pratęsdamas reikalą metu toliau keletą foto darytų Rasos, su jos mobiliu. Kadangi dar abu (mama ir leliukas) yra ligoninėje tai labai nefotografuojame. Visas reikalas pajudės kai grįšim namo (manoma kad rytoj). Rasa padarė vieną iš šių nuotraukų kai leliuką buvau pasidėjęs po valgio ant savęs. Kai pamačiau supratau, koks jis mažas.

Foto žemiau.

Vėliau bus daugiau.

Gegužės 22

Taip, taip mes jau namie. Visi trys. Šauniai visi laikomės. Buvo abejonių dėl mūsų šuniuko, Belos. Baidėmės jos reakcijos, bet mūsų baimės nepasitvirtino ir visi susidraugavome. Tolesnių šiandienos įvykių foto žemiau.

Truputi susidėliojo laikas ir dabar galiu atrinkti keletą foto padarytų prieš gimdymą. Gimdymo namų koridorius, palata, gimdykla ir pan. Baisių egzotinių foto nebus (o ir nedariau tokių) todėl vaikai gali žiūrėti toliau. Raudonojo kryžiaus ligoninė paliko gerą įspūdį.

Šiandieną su chebryte buvom prie Šilo ežero (berods taip vadinasi). Ėjom aplink. Graži diena buvo labai, saulė, medžiai jau žali. Kol sukom ratelį palei ežerą su peiliuku iš žilvyčio sugalvojau padaryti švilpynę. Tokias darydavom vaikystėje. Keletas minučių ir jos jau švilpia. Keletas foto žemiau.

Beje pabaigai. Ten prie aikštelės esantis lauko tuoletas yra tikra “paraša”. Eina šikt.

Šiandieną visai graži diena pasitaikė ir nutaikius momentą kai važiavom netoli Akropolio (pramogų sostinės ) sugalvojom užsukti į parkelį esantį visai šalia. Tai tarp Šeškinėje esančios Gelvonų ir Geležinio vilko gatvių esanti vieta kuri iš autombilio atrodo tiesiog NIEKAIP. Nuo “Geležinio” matosi žolėtas šlaitas ir krūmai, o nuo Gelvonų daugiaaukščiai užstoja. Buvom girdėję, kad ten yra parkas. Nusprendėm nueit. Kad ir jau penkti metai Vilniuje, bet dar yra kaip nekeista tokio dydžio plotų kur dar nesu buvęs nors ir dirbu kaip taksistas, visur ir visada.

O ten smagu visai. Vėjelį užstoja kalnai ir medžiai. Auga žolytė (kai kur visai šviežia, nes nudeginta buvo. Blogi, blogi tie žmonės. ). Auga pušelės. Praminti takeliai, matomai pastoviai per ten einančių kolektyvinių sodų gyventojų, pasivaikščioti išėjusių vilniečiu, bei vakarais “turistaujančio” jaunimo. Nustebome vienoje luomoje rastu vandens telkinuku. Vanduo kiek dumblinas, bet ne maudytis einam (bent varlėms yra kur kurkt ).  Suoliukai aplink dar “neišmalti”, galima ramiai prisėsti, nuo Gelvonų gatvės veda dviračių takas. Žvejoja diedukas, ir porelė senukų aplink slinko grožėdamiesi diena. Smagu ateit ir pasibūt gamtoje. Kad dar ir iki galo savivaldybė šiukšles aprinktų, pastatytų šiukšlines įrengtų dar kelis suoliukus.. Na bet dabar nors tiek.

Fotografijose darytose telefonu matosi keli vaizdeliai ir dar, tiesa, matėm jau pilnai pražydusią slyvą. Gražus balti žiedai. Visas medis aplipęs. Žemėlapyje (panaudojau maps.lt gabalą žemėlapio) matosi tiklsios vietos kur galima prasieinant stabtelėti ir prisėsti ant žolės ar suolelio (pažymėjau raudonais taškiukais).

Net sunku patikėti kad tai kone pačiame centre gyvenamų rajonų. .

Jau visai ne už kalnų ir tas momentas kai namie bliaus mažas bamblys. Liko geros 3 gal 4- rios savaitės.

Rasa visai nemažą pilvą jau užauginus.

Viskas kas reikalinga daugmaž jau supirkta, arba jau parvežtą iš tų kas perleido daiktus mums. Vežimėlis, lovytė, nešyklės, sėdynės ir žinoma kalnas rūbelių. dauguma jų gautą iš kitų jau užauginusių savo lelius tai dabar Rasa juos rušiuoja ir skalbia. Velniava, kokia jų mažybė ir daugybė.

Užmačiau vonioj bedžiūstančius ir nesusilaikiau nenufotkinęs.

Begalės kitko yra, bet visko nesudėsi čia.

Pavasaris. Nors ir tik kalendorinis, bet jau saulė išlenda vis dažniau ir reik manyt jau greit ateis ir tikras pavasaris, be sniego, šalčio ir su šiltu oru.

Kol dar to tikrojo pavasario nėra užsimanėm ir eksprontu susiorganizavom iškilą gamton. Pasikvietėm mano bratkį, susirinkom daiktus, pasiėmėm šunį ir su savo “tanku” išvažiavom į Tapelius prie ežero. Nenustebom kad ne mes vieni tokie. Ten pastoviai kas nors atvažiavęs grožisi gamta. Kadangi mes kaimiečiai ir niekaip neprisivertėm malkų laužui pirkti tai patapome miško sanitarais. Nusipjovėm jau nudžiuvusią ligotą pušikę kuri buvo visai sausa ir puikiai tiko šiai misijai. Gerai yra turėti savo mikriuką, įmeti visą medi ir vežiesi kur reikia.   Po to ir pjaustyti būna ganėtinai patogu.

Šiuo metu kai gyvenu jau keli metai Vilniuje, vis rečiau tenka kurti laužą bet matomai kaip tai daroma pamiršti neįmanoma, nes nuo vaikystės tai jau įaugę į kraują.

Staiga bestovint prisiminiau kadaise matęs kaip daromi guoliai žiemą miegot ant sniego ir pagalvojau kad visai neblogai būtų pasidaryt tokį. Nors ir ne miegui, bet vis prisėst bus, o ir šikna nešals. truputis eglišakių, baldų pakavimo pledų ir vuolia.

Maistas tai toks dalykas kuris labai gerai “lenda” kai esi gamtoje. Kepėm medžiotojų dešras su priedais visokiais, ir tikrai, buvo skanu.

Stalas buvo moment sukonstruotas iš mašinos vidaus apmušalo plokštės ir poros storesnių “balkelių”, laikraštukas atstojo staltiesę.

Smagi iškila. Laukiam atšylant orų, reiks vyk dažniau.

Beje primenam ir jums kad šiukšlių palikti negalima, nesvarbu kad žiema užkasus po sniegu jų nesimatys. Kas gali degti tegul dega, o kitką vežkitės namo. Mes  nepalikom nė trupiniuko.

“Ryšio pabaiga”